|
Olimpinis šūkis
„Citius, Altius, Fortius“. Tai trys lotyniški žodžiai, kurie reiškia „greičiau, aukščiau, stipriau“. Šūkį sugalvojo vienuolis Tėvas Henri Didon 1912 m.
Olimpiniai žiedai ir vėliava
Olimpinėje vėliavoje pavaizduoti 5 skirtingų spalvų žiedai baltame fone. Baltas fonas simbolizuoja taiką olimpinių žaidynių metu, o žiedai - penkis žemynus: Australiją ir Okeaniją, Aziją, Afriką, Europą, Ameriką. Žiedai išdėstyti dviem eilėmis griežtai nurodyta tvarka: mėlyna, geltona, juoda, žalia, ir raudona.
1913 m. ją suprojektavo prancūzas Pierre de Coubertin. Vėliava buvo pasiūta Paryžiuje, jos ilgis yra 3 m, o plotis – 2 m. Pademonstruota 1914 m. Olimpiniame Kongrese, tačiau pirmą kartą Olimpinė vėliava buvo iškelta 1920m. per Antverpeno (Belgija) žaidynes. 1984 m. buvo pasiūta nauja vėliava, nes senoji susidėvėjo, o iškelta 1988 m olimpinių žaidynių metu Seule. Po olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos, olimpinis miestas vėliavą padovanoja sekančių olimpinių žaidynių miesto merui. Vėliava laikoma miesto rotušėje iki sekančių žaidynių.
Olimpiniai talismanai
Pirmasis olimpinis talismanas atsirado 1968 m. žiemos olimpinėse žaidynėse, Grenoblyje. Tai žmogeliukas su slidėmis, vardu Šusas (Schuss).
Pirmasis vasaros olimpinių žaidynių talismanas atsirado 1972 m olimpinėse žaidynėse Miunchene. Tai buvo šuniukas taksas, vardu Waldis.
Olimpiniai talismanai dabar kuriami kiekvienoms Olimpinėms žaidynėms.
| Metai |
Talismanas |
| 1972 |
Waldi (taksų veislės šuniukas) |
| 1976 |
Amik (bebras) |
| 1980 |
Miša (meškiukas) |
| 1984 |
Sam (erelis) |
| 1988 |
Hodori (tigras) |
| 1992 |
Kobi (šuo) |
| 1996 |
Izzy (abstraktus padarėlis) |
| 2000 |
Ollie, Syd ir Millie (papūga, ančiasnapis ir echidna) |
| 2004 |
Phevos ir Athena (broliukas ir sesutė) |
Žiemos Olimpinių žaidynių talismanai
| Metai |
Talismanas |
| 1968 |
Schuss (žmogeliukas su slidėmis) |
| 1976 |
Schneemann (besmegenis) |
| 1980 |
Roni (meškėnas) |
| 1984 |
Vucko (vilkiukas) |
| 1988 |
Hidy ir Howdy (šiaurės meškos) |
| 1992 |
Magique (sniego išdykėlis) |
| 1994 |
Haakon ir Kristin (du vaikučiai iš Norvegų folkloro) |
| 1998 |
Sukki, Nokki, Lekki, Tsukki (4 pelėdos) |
| 2002 |
Powder, Coal ir Copper (kiškis, kojotas ir lokys) |
Olimpinis kredo
Tai žodžiai, kuriuos pasakė šiuolaikinių Olimpinių žaidynių įkūrėjas Baronas Pierre de Coubertin: „Svarbiausias dalykas Olimpinėse žaidynėse yra ne laimėti, bet dalyvauti ir ne nugalėti, bet kautis“.
De Coubertin šiuos žodžius išgirdo iš Pensilvanijos vyskupo Ethelbert Talbot lūpų 1908 m liepos 19 dieną Šv. Povilo katedroje per pamokslą, kai vyskupas kvietė visus gabius sportininkus dalyvauti olimpiadoje ir tarė „Šiose Olimpinėse žaidynėse svarbu ne tiek laimėti, kiek dalyvauti“.
Olimpinė ugnis
Olimpinės ugnies paprotys išlikęs dar nuo Antikos laikų. Tai senovės dvasios vienybės simbolis. Olimpijos žaidynių šventoji liepsna buvo įžiebiama šventojoje Dzeuso giraitėje Altyje ir iškilmingai atnešama į olimpinių žaidynių vietą.
Nuo 1936 m. olimpinė ugnis įžiebiama iš saulės spindulių kibirkšties prie aukuro šalia dievų karalienės Heros šventyklos griuvėsių Olimpijoje. Šis liepsnojantis deglas, perduodamas iš rankų į rankas, keliauja iš miesto į miestą, iš šalies į šalį aplink visą pasaulį – kol pasiekia olimpinį miestą.
Pagerbiant senovės papročius olimpinė ugnis suliepsnoja aukure prie Mėnulio piramidės – Olimpijos žaidynių bendraamžės.
Šis paprotys nešti ugnies fakelą ir juo uždegti aukurą olimpiniame stadione, naujai atgimė 1936 metais Olimpinėse žaidynėse Berlyne ir liko olimpine tradicija iki šiol.
Olimpinė ugnis simbolizuoja siekimą tobulėti, kovą dėl pergalės, taiką ir draugiškumą.
| Metai |
Kas įžiebia ugnį olimpiniame stadione |
| 1936 |
Fritz Schilgen |
| 1948 |
John Mark |
| 1952 |
Paavo Nurmi |
| 1956 |
Ron Clarke |
| 1960 |
Giancarlo Peris |
| 1964 |
Yoshinori Sakai |
| 1968 |
Enriqueta Sotelo |
| 1972 |
Guenter Zahn |
| 1976 |
Sandra Anderson
Steve Prefontaine |
| 1980 |
Sergei Belov |
| 1984 |
Rafer Johnson |
| 1988 |
Chung Sun-man
Kim Won-tak
Sohn Mi-chung |
| 1992 |
Antonio Rebollo |
| 1996 |
Muhammad Ali |
| 2000 |
Cathy Freeman |
| 2004 |
Nikolaos Kaklamanakis |
Apdovanojimai
Apdovanojimų podiumas skirtas I, II ir III vietos laimėtojams. I vietos laimėtojas stovi ant aukščiausio - vidurinio laiptelio, II vietos laimėtojas stovi šiek tiek žemiau nugalėtojo dešinėje, o III vietos – dar žemiau, kairėje.
Olimpiniai medaliai 66 mm skersmens ir 3 mm storio. Aukso ir sidabro medaliai pagaminti iš 92,5 % grynumo sidabro, auksinis medalis paauksuojamas 6 gramais aukso. Bronzos medaliai gaminami iš 90% vario ir 10% cinko lydinio. Medalio dizainą sukuria miesto Olimpinių žaidynių organizacinis komitetas.
Pirmosiose šiuolaikinėse žaidynėse, 1896 m. Atėnuose, medaliai buvo skiriami tik I ir II vietos laimėtojams. I vietos laimėtojui teko sidabrinis medalis, o II vietos laimėtojui – bronzos. Taip pat I laimėtojui buvo uždedama alyvų krūmo šakelių vainikas, o II vietos laimėtojui – lauro lapų vainikas.
1900 m. Paryžiuje vykusių žaidynių metu jokių apdovanojimo medalių nebuvo. Tai vienintelės Olimpinės žaidynės be medalių. Vietoj medalių laimėtojai buvo apdovanoti vertingais meno kūriniais.
Atidarymo ceremonija
Atidarymo ir uždarymo ceremonijos, spektakliai ir vaidinimai vykdavo kiekvienų Olimpinių žaidynių metu. Tačiau bendros taisyklės įsigaliojo nuo 1985 metų.
Olimpines žaidynes pradeda jų išvakarėse rengiamos iškilmės. Tradiciškai jos prasideda valstybės vadovo, Tarptautinio Olimpinio Komiteto (TOK) prezidento – Žako Rogo (Jacques Rogge), olimpinių žaidynių organizacinio komiteto ir Nacionalinio Olimpinio Komiteto (NOK) vadovų bei jų palydovų pasirodymu centrinėje olimpinio stadiono ložėje.
Į pagrindinį stadioną žygiuoja Olimpinių žaidynių dalyviai abėcėlės tvarka pagal savo šalies pavadinimą. Tačiau čia yra dvi išimtys: Graikijos sportininkai, kadangi Graikijoje pradėtos Olimpinės žaidynės, visada žygiuoja pirmi. O valstybės, Olimpinio stadiono šeimininkės, komanda visada žygiuoja paskutinė.
Kiekvienos valstybės komandos priekyje eina moteris, laikydama plakatą su valstybės pavadinimu, o už jos - kiekvienos šalies vėliavnešys.
Olimpinio komiteto prezidentas pasako trumpą kalbą ir kreipiasi į valstybės, Olimpinių žaidynių šeimininkės, vadovą pradėti žaidynes.
Valstybės vadovas šiais žodžiais „Skelbiu (miesto šeimininko) žaidynes pradėtomis, švenčiant (Olimpiados numeris) Olimpiadą“, paskelbia žaidynes pradėtas.
Skambant Olimpiniam himnui, pakeliama Olimpinė vėliava
Sportininkas, kuriam pavesta užbaigti olimpinio deglo estafetę, apsukęs ratą stadione, uždega olimpinę ugnį.
Paleidžiami į dangų balandžiai – taikos simbolis.
Duodama Olimpinė priesaika.
Vykdoma Olimpinių žaidynių organizacinio komiteto paruošta programa.
Uždarymo ceremonija
Olimpinių žaidynių uždarymo ceremonija taip pat vyksta pagrindiniame stadione. Pagal taisykles, kiekviena valstybė išsirenka savo atstovą, kuris pražygiuos su kitų šalių atstovais. Šis žygiavimas simbolizuoja tautų vienybę.
Tada, skambant Graikijos tautiniam himnui, pakeliama Graikijos valstybinė vėliava. Jos dešinėje pakeliama Olimpinių žaidynių šeimininkės vėliava, o kairėje pakeliama sekančių Olimpinių žaidynių valstybės vėliava. (2004 m. Atėnuose keliamos tik 2 vėliavos – Graikijos ir Kinijos).
Olimpinė vėliava padovanojama sekančių žaidynių miesto merui.
Olimpinio komiteto prezidentas paskelbia žaidynes uždarytomis: „Kviečiu vėl susirinkti po 4 metų (kitų Olimpinių žaidynių vieta), švęsti su mumis (sekančios Olimpiados numeris) Olimpiados“.
Užgesinama Olimpinė ugnis.
Olimpinė vėliava, skambant Olimpiniam himnui, nuleidžiama ir išnešama iš stadiono.
Tęsiama miesto Olimpinių žaidynių organizacinio komiteto paruošta kultūrinė programa.
Olimpinė priesaika
Olimpinė priesaika yra simboliniai mostai ir žodžiai, atsiradę 1920 m. Olimpinių žaidynių metu Antverpene, Belgijoje.
Vienas sportininkas (iš valstybės, Olimpinių žaidynių šeimininkės) priima šią priesaiką visų susirinkusių sportininkų vardu per žaidynių atidarymo ceremoniją. Tai pažadas užtikrinti taiką tarp olimpiečių ir rungtyniauti sąžiningai. Priesaiką priimantį asmenį parenka to miesto Olimpinių žaidynių organizacinis komitetas.
| Metai |
Priesakos davėjas |
| 1920 |
Victor Boin |
| 1924 |
George Andrew |
| 1928 |
Henri Denis |
| 1932 |
George Calnan |
| 1936 |
Rudolf Ismayr |
| 1948 |
Donald Finlay |
| 1952 |
Heikki Savolainen |
| 1972 |
John Landy |
| 1956 |
Adolfo Consolini |
| 1960 |
Takashi Ono |
| 1964 |
Pablo Garrido |
| 1968 |
Heidi Schuller |
| 1972 |
Pierre St. Jean |
| 1976 |
Nikolai Andrianov |
| 1980 |
Edwin Moses |
| 1984 |
Huh Jae |
| 1988 |
Son Mi-na |
| 1992 |
Luis Doreste |
| 1996 |
Teresa Edwards |
| 2000 |
Rechelle Hawkes |
| 2004 |
Zoi Dimoschaki |
Olimpinis himnas
Olimpinis himnas grojamas per Olimpinių žaidynių atidarymą, kai keliama Olimpinė vėliava. Jį Olimpinis komitetas priėmė 1957 metais. Muziką sukūrė Spirou Samara 1896 m. o žodžius sukūrė ir juos pritaikė muzikai Costis Palamas iš Graikijos. Pirmą kartą sugrotas 1960 m. Olimpinių žaidynių metu Romoje.
Graikų kalba:
Himno vertimas (maždaug):
Antikos Dvasia amžina,
Tiesos Tėve, gražus ir geras,
Nuženk, apsireikšk, apšviesk mus savo šviesa
Nuo žemės iki dangaus
Kuris yra pirmasis liudijimas tavo nedylančios garbės.
Duok gyvybės ir įdvasink šias kilnias žaidynes!
Mėtyk nevystančių gėlių vainikus
Lenktynių ir kovų laimėtojams.
Sukurk mūsų krūtinėse plienines širdis!
Šviesk rožine spalva ir įkurk didelę šventovę
Kuri jungtų visas tautas, garbinančias tave,
O, amžinoji Antikos Dvasia!
 |
>
Rodyti/Slėpti komantarų formą
ir CSS