baroko_spalvos

Barokas ( it. barocco- keistas, įmantrus) - tai XVII- XVIII a. I pusės Europos ir Lotynų Amerikos šalių meno kryptis, architektūros ir dailės stilius. Jam būdinga prabanga, didingumas ir ypatingas rafinuotumas. To laikotarpio mados diktatorius - prancūzų dvaras. Baroko laikų mada pasižymėjo naujomis medžiagomis ir papuošalais. XVII a. medžiagos pradėtos austi pramoniniu būdu. Todėl audiniai, iš kurių buvo siuvami rūbai, tapo daug įvairesni, spalvingesni.

Medžiagų ornamentams būdingi stambios gėlės, barokui būdingi raityti ornamentai, akanto lapai, granato vaisiai, rombai, papuošti rozetėmis ( treliažas ), karūnos, vazos ir pan. Kartais rašto raportas siekdavo iki 0,5 metro. Kostiumuose buvo naudojami kontrastingų spalvų deriniai( pvz. pilka ir raudona ir pan.). Jų apdaila pasižymėjo gausiais kaspinų, raukinių, galionų ir pan. papuošimais. Apie baroko laikmečio madą Moljeras rašė : „Nuo batų iki skrybėlės - vien kaspinai ir kaspinai..."Populiariausi buvo atlasiniai, taftos, muaro, gazo, plonos vilnos audiniai, gipiūras ir nėriniai.
Aprangą ir manieras reguliavo griežtas ceremonialas. XVII a. pradžioje Prancūzijos karalius Henrikas IV pirmąsyk įtvirtino juodų drabužių, kaip gedulo rūbų simboliką.

Vyrų apranga


Vyrų aprangaPagrindinės vyriško kostiumo dalys buvo šios : baltiniai ( marškiniai ir kelnės), švarkas, viršutiniai rūbai, galvos apdangalai, apavas. Siluetas, detalės, papildomi aksesuarai keitėsi. Baroko periodo pradžioje vyriški marškiniai buvo nešiojami ir kaip apatinis ir kaip viršutinis rūbas. Antrojoje XVII a. pusėje atsirado siauri apatiniai ir platūs viršutiniai marškiniai. Pastarieji buvo siuvami iš plonų audinių ir pasižymėjo ypatingu puošnumu. Ypač puošnios buvo prisegamos marškinių apykaklės, siuvamos iš nėrinių ar batisto, puošto nėriniais. Mados istorikai šias apykakles pavadino van Deiko vardu, nes dauguma jo tapytų vyrų portretų pasižymi šia išraiškinga kostiumo detale.
Vyrų švarkų - koletų forma kito. Pradžioje jie buvo trumpi, minkštų formų, prigludę ties liemeniu ir platėjantys apačioje. Viršuje susegti keletu sagų, o apačioje švarko palos skyrėsi. Švarkas puošiamas sagomis, galionais, kaspinais. Rankovės - prakirptos išilgai. Pro prakirptes kyšojo puošnių marškinių rankovės, papuoštos nėriniais.
Kita kostiumo detalė - pantalonai. Tai siauros tiesios kelnės. Ilgis - iki pusės blauzdų. Kelnių šonai puošti siuvinėjimu, o apačia - nėriniais, kilpų juostomis ir pan.(1 pav.)

Vyrų apranga Galima teigti, kad XVII a. vyriško kostiumo madą tiesiogiai įtakojo karinė uniforma. Muškietininkas, ištikimas karaliaus kareivis - idealus to meto herojus (2 pav.). Tačiau 50-70 m. įsigali naujas estetinis vyriško grožio idealas - pusiau vaikiškas vyras. Tokius pokyčius įtakojo vaikiškas karaliaus Liudviko XIV amžius. Šio laikotarpio kostiumas susidėjo iš baltinių, dekoruotų kaspinais, nėriniais, trumpo švarko - vesto, kurio rankovės siekė alkūnes, ir kelius siekiančių kelnių - rengravų. Tarp gausiai papuošto švarko ir kelnių kyšojo puošnios baltinių klostės, apdailintos gipiūru. Rengravai - tai dvigubos kelnės - sijonai: klostytas sijonas vilkimas virš plačių kelnių - šarovarų. Tokių kelnių liemuo, šoninės siūlės, apačia puošiama prabangiomis juostomis, raukiniais, kaspinais, nėriniais ( 3 pav.).
Vyrų apranga XVII a. pabaigoje dvaruose imamas nešioti žiustokoras, kurio kirpimas ir pats terminas pasiskolinti iš karinės uniformos. Žiustokoras buvo karaliaus ir aukštuomenės rūbas - prigludęs ties liemeniu, išplatėjęs apačioje, susegamas eile mažų sagučių. Rankovės apačioje išplatėję su atverčiamais rankogaliais. Šio rūbo kirpime pirmąsyk panaudotos kirptinės kišenės. Po šiuo rūbu dėvėjo kiek trumpesnę ir kontrastingos spalvos liemenę . Prie šios eilutės buvo dėvima kiulotai - iš brokato, šilko ar vilnos pasiūtos siauros iki kelių kelnės ( 4 pav.).
Blogu oru ant puošnių batų buvo avima odinė avalynė mediniu padu be užpakalinės bato dalies. Tai tolimas mums gerai žinomo kaliošo protėvis. Baroko laikmečiu į madą atėjo vyriški batai su aukštais raudonais kulnais.
Galvos apdangalai - minkštos plačiabrylės skrybėlės, papuoštos plunksnomis. XVII a. buvo madingos šukuosenos iš ilgų ir pusilgių plaukų. Amžiaus pabaigoje tapo madinga nešioti didelius perukus, primenančius liūto karčius. Perukas, baroko epochoje buvo ne tik aprangos detalė, bet ir turėjo liudyti apie jį nešiojančio asmens aukštą padėtį visuomenėje, nes tik to meto aukštuomenė turėjo teisę puoštis jais.

 

Moterų apranga


To meto moterų aprangai būdingi iš metalo plokštelių pagaminti korsetai, kurie, laikui bėgant kito. Pradžioje buvo madingi trumpi, pusiau kieti korsetai, vėliau - ilgi, smarkiai suspaudžiantys taliją ir pakeliantys krūtinę. Apatinė suknelės dalis neturėjo karkaso. Išpūstą sijono formą palaikė iškrakmolintas apatinis ir keletas viršutinių sijonų.
Moterų apranga Apatinė suknelė vadinama kot‘as - korsažas, sijonas, didelė, padabinta atverčiama apykaklė, ilgos, baliono formos rankovės, kurių rankogaliai taip pat papuošti nėriniais. Viršutinė suknelė rob‘as - kiek trumpesnėmis rankovėmis ir aukšta liemens linija. Priekyje sijono- prakirptė, per kurią matomas apatinės suknelės sijonas. Paprastai abi suknelės buvo siuvamos iš kontrastingų spalvų ( 5 pav.). Antroje XVII a. pusėje moteriško kostiumo siluetas smarkiai pasikeičia: sutrumpėję rankovės ( iki alkūnės vidurio) apačioje puošiamos plačiais raukiniais. Suknelės siluetas tampa nebe baliono formos. Prie kot suknelės liemens paprastai siuvami du sijonai - friponas ( apatinis) ir modestas ( viršutinis). Friponą siūdavo iš plonų medžiagų : taftos, muaro, kamloto. Modestą - iš prašmatnių ir sunkių : brokato, parčios, atlaso. Modestas priekyje buvo prakirptas ir drapiruojamas prie liemens. Abu sijonai buvo gausiai puošiami raukiniais, nėriniais, kaspinais, kailiu.
Moterų apranga Rob‘ą, kurį nešioti turėjo teisę tik kilmingos damos, siuvo su šleifu. Viršutinės suknelės sijonas irgi buvo skeltas, kad matytųsi apatinis. Daugybė klosčių ir drapiruočių vizualiai išplėsdavo moters klubų liniją ( 6 pav). XVII a. pradžioje drabužiai buvo puošiami tik iš priekinės pusės. Tą įtakojo dvaro etiketas - karaliui esant patalpoje, buvo būtina stovėti atsisukus į jį. Įdomu tai, kad šleifo ilgį reglamentavo daugybė karaliaus ir bažnyčios įsakymų. Amžiaus pabaigoje puošnią suknelių apykaklę pakeitė dekoltė, pridengta lengvu šaliu. Būtini moteriško kostiumo aksesuarai- šviesios šilkinės kojinės, pirštinės, šalikai- kaklaraiščiai, puošnios prijuostės, vėduoklės, prisegti prie diržo laikrodžiai arba veidrodėliai. Batai buvo siuvami iš spalvotos odos, parčios. Kulnas -aukštas lenktas, ir ilgas smailas bato priekis. Puošiami kaspinais, sagtelėmis, rozetėmis.
Moterys beveik nedėvėjo galvos apdangalų. Jų šukuosenų mada kito. XVII a. pabaigoje madingomis tapo aukštos šukuosenos - fontanžai iš garbanų ir krakmolu standintų sruogų. Šukuosenos sustiprinimui naudotas vielinis karkasas, prie kurio segdavo ploną audinį, kaspinus, dirbtines gėles ir pan. (7 pav.).

Buržuazijos atstovų, miestiečių ir valstiečių kostiumai nuo aukštuomenės skyrėsi praktiškesnėmis formomis, patvaresnėmis, tačiau ne taip spalvingomis ir brangiomis medžiagomis, kuklesne puošyba. Tačiau aprangos siluetai buvo panašūs.

Moterų apranga

Leave your comments

Post comment as a guest

0
Go to top